Ženklai rašyti krauju
Arba kraujyje nebeužgyja.
Vilkų staugimas nakty –
Atsakas sielos, siela mana.
Ir sniegu, ir ugnimi
Širdies gelmėje degina kūną.
Su saule, ryto aušra
Visad supūva, visad sudūla.
Norisi bėgti – rytas per daug toli.
Šešėlių apsupty viltis tokia trapi.
Seni prakeikimai veikia,
Lyg šmėklos praeities lauks amžinai,
Lyg skausmas perveriantis sielą
Tylės kol laikas ateis.
Ženklai rašyti krauju
Arba ašarom niekur nedings.
Nei saulė, nei rytdiena
Jų nepriglaus, jų nepriims.
Ženklai rašyti viltim
Galbūt kada nuneš į šviesą,
Bet rytdiena taip toli –
Dausos jau kviečia... Kviečia...