kambary mėlyna spalva
lyg vandeny plūduriuoja
sienos, lovos, rankos ir veidai
du gurkšniai
sutrikai
ir jokio kvapo
jeigu liestum
jeigu leistum
atsargiai
ištirptų stiklai
o žemės nuo dangaus
savęs nuo žvėries neatskirsi
neatskirsi nenorėk
daugiau nei duoda
daugiau savęs
daugiau manęs
daugiau mūsų
daugiau tik musių
rudenį
kai palieki obuolius ant stalo